Užrašai iš Indijos

Atvykimas į Indiją. Ištrauka iš Dianos Mickevičienės knygos "Visos mano Indijos"

2011-11-28T10:07:00.000-08:00

Atvykimai į Indiją gali būti labai skirtingi. Kaip diena ir naktis skirsis patirtis, jei atvyksti pas ką nors (t.y. į svečius, į gerai organizuotus mokymus, į gerą viešbutį, kuris atsiunčia vairuotoją) ir jei atvyksti šiaip vienas pats, keliauti savarankiškai. Tokiems keliautojams Indija, ypač Delis, gali paruošti ne vieną siurprizą. Viena jau ko verti legendiniai Delio taksistai, kurie net ir pateikus rezervuoto viešbučio adresą, surengs tikrą spektaklį įtikinti tave, kad tavo viešbutis užimtas, užsidarė arba sudegė, ir tave galima vežti tik į vienintelį kitą viešbutį, kur paslaugaus taksisto lauks komisiniai. Tau bus surengtas tikras vaidinimas, į kurį įsitrauks ir kiti veikėjai, pavyzdžiui - fiktyvaus turizmo informacijos centro darbuotojas ar papirktas pareigūnas, kuris patvirtins taksisto teiginius. Tik iki galo laikydamasis savo reikalavimų arba pameluodamas apie išankstinį apmokėjimą, atvykėlis išsireikalaus, kad jį tikrai nuvežtų ten, kur reikia.

O kai nuveš ten, kur reikia, gali pasirodyti, kad geriau jau tavo viešbutis iš tiesų būtų sudegęs. Dažniausiai savarankiškai keliaujantys žmonės Delyje apsistoja Pahar Gandže Naujojo Delio geležinkelio stoties rajone, kuris silpnesnių nervų žmonėms gali tikrai sukelti ir kultūrinį, ir nervinį šoką. Pažįstu žmonių, kurie, pernakvoję ten vieną naktį, kitą dieną pasistengė iš Delio dingti kuo toliau. Ir nors iš tolesnės kelionės parsivežė labai gražių įspūdžių, tačiau prisiekė sau į Indijos sostinę kojos nekelti. Tokie tad gali būti vartai į Indiją.

Pirmieji du mano atvykimai į Indiją studijuoti buvo "pagerinti": mane pasitiko, įsodino į mašiną ir išvežė, išsižiojusią iš nuostabos, kvapų, tvankumos, kuri pribloškia išėjus iš kondicionuojamos oro uosto patalpos į lauką. Tik vėliau, kai pagaliau atskridau kaip turistė, supratau, ką išgyvena vargšas nepasirengęs užsienietis su kuprine ant pečių, kurį minia siūlančių paslaugas ir šiaip smalsių žmogelių užpuola vos išėjus už barjero, ir kuris tą pačią minutę pamiršta daugelį patarimų , kaip elgtis tokioje situacijoje. Net ir puikiai žinant, kas tavęs laukia, savarankiškas atvykimas yra savotiškas mazochizmas, - jei šią situaciją išgyveni daugmaž gerai, pasijauti tikrai stipriu, tai kažkaip paglosto savimeilę. Dėl to kai kada sąmoningai neprašydavau, kad pažįstami mane pasitiktų, nes viduje kažkodėl norisi ir vėl tai išgyventi. Čia tai, ką turistai pavadintų "tikrąja Indija", nors iš tiesų tai yra tikrų tikriausia "turistinė Indija"", kurios patys indai niekada nepatiria, dažnas apie tą taksistų reketą net ir nenutuokia.

Diana Mickevičienė. Visos mano Indijos. 2011 leidykla Didakta.

Romantiškoji Tadž Mahalo istorija. Ar viskas taip ir buvo?

2011-11-18T09:38:00.000-08:00

Valdovo mylimiausia žmona - Mumtaz mirė gimdydama 14-ą vaiką. Pastatęs savo meilės įprasminimą imperatorius susirgo, keturi jo sūnūs ėmė kovoti dėl sosto, nes pagal tuometinius įstatymus aiškių paveldėjimo teisių neturėjo niekas. Trečiasis sūnus išžudė savo brolius ir atėmė valdžią iš tėvo. Tėvas buvo įkalintas Agros forte, jo kalėjimas nebuvo jau toks baisus - atrodo kaip rūmai, šalia gyveno mylima dukra, o vaizdas į Tadž Mahalą - puikus.

Kokia bebūtų tobula imperatoriaus meilė žmonai – tai laikais romantikos nebuvo tiek jau daug. Tuo metu dvare buvo gana laisvos pažiūros, dideli haremai ir linksmybės. Teigiama, kad pats Shah Jahah mirė 74 metų nuo didelės afrodiziakų dozės, kitaip tariant - nuo tuometinės viagros.

Mitai apie Tadž Mahalą

1. Pastačius mauzoliejų imperatorius liepė nukirsti rankas meistrams, kad niekas negalėtų atkartoti šio šedevro. Panašių legendų pasaulyje yra ne viena, o patikimo jos patvirtinimo – nerasta.

2. Buvo suplanuotas ir juodasis mauzoliejus - kurį Shah Jahah norėjo pasistatysi sau, kitoje upės pusėje. Legenda sako, kad jo šalies žmonės su jo sūnumi priešakyje sukilo prieš tokį sumanymą, nes ir taip jau buvo išvarginti prabangiųjų statybų. Archeologai neranda šios legendos patvirtinimo, tačiau egzistuoja versija, kad kitoje upės pusėje buvo juodo marmuro baseinas, kuris ir atspindėjo Tadž Mahalą - juodąjį. Daugiau apie tai pamatysite šiame filmuke.

3. Tadž Mahalas - tai ne mauzoliejus, bet vedų šventykla. Net OM ženklus tyrinėjantys atranda tarp gėlių ornamentų. Video apie vedų versiją.

4. Mauzoliejus yra ne paminklas meilei, o noras sukurti sau rojų žemėje. Sodas ir rojus pas mogolus buvo vienas ir tas pats žodis. Sakoma ir Shah Jahah planavo atkurti rojaus sodą žemėje.

Imperatorius buvo religingas, net negėrė vyno, kas tuo metu buvo gana neįprasta. Po žmonos mirties - ėmė rašyti eilėraščius, išaukštinančius Tadž Mahalo grožį. Tuo metu buvo galingiausias žmogus pasaulyje ir laikė save ypatingu. Sakoma, kad net ir Tadž Mahalą suplanavo pats. Buvo pamišęs dėl valdžios simbolių - ypač dėl sostų. Domėjosi sufizmu, magiškais sutapimais. Tadž Mahalas turėjo įrodyti jo pranašumą. 22 citatos iš Korano - atpildo dienos neišvengiamumas ir rojaus pažadas. Tadž Mahalas - tai simbolinis Alacho sostas. Shah Jahano asmeninis rojus žemėje.

Didžiausia pasaulio kuprangugarių mugė Puškare

2011-11-01T02:10:00.000-07:00

Kartą per metus šventas ir ramus miestas Puškaras virsta šiek tiek išprotėjusiu. Kupranugarių važnyčiotojai iš Thar dykumos traukia į šį mėlyną miestą (kai kurie keliauja net 2 savaites) ir susitinka didžiausioje pasaulio kupranugarių mugėje.

Per 10 dienų čia susirenka daugiau kaip 200 000 žmonių ir daugiau kaip 50 000 kupranugarių. Visi kuria savo stovyklas šalia savo augintinių, veiksmas vyksta nuo aušros iki sutemų, o naktimis dega laužai (beje, „malkas“ laužams taip pat „parūpina“ kupranugariai).

Cirkas, magija, karuselės ir apžvalgos ratas, kupranugarių ir arklių lenktynės, gyvulių „grožio“ varžybos, viskas mirga sarių ir turbanų ryškiomis spalvomis. Įspūdinga?

Neveltui į šias muges susirenka ir masės turistų. Viešbučių ir pramogų kainos šoka aukštyn, tačiau pati mugė tikrai nėra rengiama specialiai turistams, tad ir aplankyti ją verta.

Įdomu tiesiog klaidžioti minioje, kalbėtis su tikrai draugiškais kupranugarių pardavėjais. Kupranugariai ruošiami specialiai – šukuojami, skutami, puošiami. Juk kuo geriau atrodo – tuo ir kaina aukštenė.

Ar žinote kaip nustatoma kupranugario sveikata? Taigi paprasta – kaip ir arklio – pagal dantis. Beje, apie kainas – kupranugariai vis brangsta. Pigiausi kainuoja nuo 300 USD. Dar neseniai vidutinį buvo galima nusipirkti už 1000 USD, o dabar toks pats jau ir 2000 USD kainuotų. Aišku, kai kurie gyvuliai gali kainuoti ir keliadešimt tūkstančių dolerių. Ir visai nesvarbu, kad tai Indija ir turėtų viskas būti pigu.

Kupranugaris ir Indijoje kupranugaris – jis ir nešulinis gyvulys, ir pramoga turistams, ir galimybė laimėti lenktynes - t.y. galimybė turėti pajamas. Pastaruoju metu parduodama vis daugiau kupranugarių patelių, mat didėja jų pieno paklausa.

Indijoje kiekvienas veiksmas turi ir religinę prasmę. Puškaro mugė sutampa su religine švente – aplink šventąjį Puškaro ežerą susirenka tūkstančiai piligrimų tam, kad panirtų į apvalantį vandenį.

Tad ar norisi pamatyti?

Diwali šviesa suspindusi Indija ir kiekvieno širdis

2011-10-25T10:18:00.000-07:00

Šiais metais Diwali pradedamas švęsti spalio 26 d. Tai viena didžiausių ir šviesiausių metų švenčių Indijoje: labai laukiama ir su dideliu entuziazmu švenčiama.

Istoriškai Diwali kilmę galime atsekti dar senovės Indijoje ir tai buvo svarbiausia derliaus šventė. Nors yra ir daug kitų legendų, pasakojimų, aiškinančių jos kilmę, kaip antai buvo manoma, kad tai deivės Lakšmi santuoka su valdovu Višnu (Lakšmi – dieviškoji energija; Višnu – laimė). Dar menama, kad tai susiję su valdovo Rama grįžimu iš keturiolika metų trukusios tremties, kaunantis ir nugalėjus piktąjį demoną Ravaną. Žmonės surengė didelę šventę savojo karaliaus grįžimo proga ir visą karalystę apšvietė žibalinių lempų šviesomis. Gal dėl to šios šventės atributas yra ugnies šviesa. O Diwali dar kitaip minimas kaip „Šviesos šventė“. Gatvėse įsižiebia įvairių spalvų fejerverkai, ugnies fakelai.

Šią laimingą dieną žmonės užsidega žvakutes aplink savo namus. Šviesa norima parodyti Gėrio pergalę prieš Blogį. Tikima, kad ugnies - fakelų skleidžiamas garsas yra tarsi žmonių džiaugsmo, esančio žemėje, išraiška, leidžianti dievams tai sužinoti. O namų apšvietimas žvakutėmis - taip siunčiamos žinios į dangų, prašant sveikatos, gerovės, žinių ir taikos.

Visos šventės esmė – džiaugtis savo vidine šviesa!

Diwali šventei žmonės susitvarko namus, pasipuošia naujais rūbais ir būtinai dalijasi vaišėmis su šeimos nariais ir draugais bei dovanoja vieni kitiems dovanas.

Žmonės dalyvauja svarbioje Lakšmi Puja ceremonijoje. Jie patys aukoja ir prašo Turtų dievo dangiškojo palaiminimo.

Diwali yra švenčiama penkias dienas pagal Saulės-Mėnulio induistų kalendorių. Prasideda ji nuo Dhanteras ir tęsiasi iki Bhaiduj.

1 diena. Dhanatrayodashi. Dhana reiškia turtus. Ir tai yra 13-toji diena – antroji mėnulio pusė.

2 diena. Naraka Chaturdashi. Tai diena kada buvo nužudytas demonas Narakasura. Krišna išvaduoja pasaulį nuo blogio.

3 diena. Lakshmi Puja. Tai dieviškosios energijos ir gerovės deivės garbinimas.

4 diena. Bali Pratipada. Krišna inkarnacija į Višnu dievą.

5diena. Yama Dwitiya/Baiduj. Šią dieną broliai ir seserys susitinka išreikšti savo meilę vienas kitam. O istorija yra, kad mirties valdovas Yama aplankė savo seserį Yami ir jie ilgai kartu šventė savo susitikimą. Yama padovanojo seseriai savo dėkingumą. Taigi ši diena, vainikuojanti Diwali šventę, todėl ir vadinama YAMA DWITIYA.

Tad laimingo jums Diwali, uždekime šį vakarą žvakutes už tai, kad aplankytume ir/ar sugrįžtume į Indiją :)

Deepavali ki Shubhkamnayein (दीपावली की शुभकामनाएं) (hindi pasveikinimas)

Dussehra - gėrio pergalės prieš blogį šventė

2011-10-06T02:20:00.000-07:00

Šiandien Indijoje laisva diena - švenčiama Dussehra / Dasara / Dashain.

Šios šventės kilmė iš senųjų legendų kai dievas Rama (aštuntoji dievo Vishnu reinkarnacija) nugalėjo demoną Ravaną. Ravana norėjo pagelbėti savo seseriai , kuri įsimylėjo brolius Rama ir Lakshamana. Rama jau buvo vedęs savo žmoną Sitą, tad Ravana pagrobė ją. Ramai nugalėti Ravaną padėjo dievas Hanumanas su visa beždžionių armija.

Dussehros metu minimas ir kitas epas, kada 5 broliai Pandavai metams paliko savo ypatingus ginklus Shami medyje, o grįžę iš tremties sėkmingai nugalėjo blogio jėgas.

Šiaurės Indijoje šventės metu yra rodomi epiniai vaidinimai, deginamos Ravano, jo sūnaus ir brolio figūros, vyksta procesijos.

Pietų Indijoje yra garbinamos deivės Lakshmi, Saraswati ir Durga. Itin įspūdingos, dramblių lydimos procesijos vyksta Mysore (Karnatakos valstijoje).

Šiandien itin gera diena pradėti naują veiklą, verslą (o gal suplanuoti kelionę į Indiją? :)). Tad didžiausios sėkmės jums!

Rikšų istorija

2011-09-12T10:57:00.000-07:00

Pavadinimas rikša yra kilęs iš japoniško žodžio jinrikisha (jin = žmogus, riki = jėga, sha = transporto priemonė), t.y. žmogaus traukiama transporto priemonė. Klasikinių rikšų praktiškai jau nebeliko Azijos šalyse, jas pakeitė dviračiu traukiamos arba moto-rikšos.

Dviratės traukiamos rikšos dabar sutinkamos praktiškai tik Kalkutoje (Colcata). Valdžia jų kiekį ėmėsi mažinti nuo 1972 metų, siekdama palengvinti žmonių gyvenimą, tačiau rikšų „vairuotojai“ neturi jokių alternatyvų, tad įsikibę laikosi savo darbo. Valdžia žadėjo juos „įdarbinti“, tačiau pažadai taip ir liko pažadais.

Dabar rikšų yra apie 10 000. Dauguma jų dirba be licenzijos (jos nebuvo išduodamos nuo 1945 metų), nuomojasi savo darbo priemones už kelis dolerius už pamainą, gyvena skurdžiuose nakvynės namuose ar ne rikšose, kad tik daugiau pinigų išsiųstų į namus.

Pastoviausi rikšų klientai – mokiniai važiuojantys į mokyklą. Paprastai rikšomis nėra važiuojama itin toli, jas mėgsta apsipirkti išėję miestiečiai. Sakoma, kad lyjant ir Kalkutą užliejant potvyniams važiavimo kainos sukybą ir net gubernatorius naudojasi rikšomis.

Nuotraukos iš National Geographic kolekcijos. Autorius: Ami Vitale

Ganesh Chaturthi festivalis

2011-08-31T04:54:00.000-07:00

Indijoje likus dviems – trims mėnesiams iki Ganesh Chaturthi, ypač gabūs amatininkai prekybai pagamina molinius, tikroviškai atrodančius dievo Ganesho atvaizdus.

Ganesh Chaturthi festivalis prasideda šių dievo Ganešo statulų įmontavimu į spalvingai papuoštas ir specialiai šiai progai pastatytas laikinas konstrukcijas daugelyje Indijos vietovių. Indijos gyventojai su savo šeimomis bei draugais garbina šias statulas 10 dienų.

11 – ą dieną statulos nuimamos ir gabenamos gatvėmis, iš paskos sekant procesijoms, dainuojant, šokant bei aidint fanfaroms. Galiausiai statula panardinama į upę ar ežerą. Tai - simbolinis aktas, dievo Ganešo išlydėjimas į kelionę, į kurią jis su savimi pasiima tikinčiųjų nelaimes bei nesėkmes.

Dar beveik prieš 100 metų tai buvo tiesiog vietinė Maharashtra (vakarų Indija) valstijos šventė. Tačiau "Ganeshas - geras Dievas visiems", tad šventė pamažu tapo nacionaline.

Šiais metais jis prasideda rugsėjo 1 d. Užsidaro net prekių birža :)

Na, o civilizacija atnešė savų niuansų. jei anksčiau Ganesho skulptūros buvo gaminaos iš molio ("iš žemės gelmių") ir panardinamos į vandenį ("sugrąžinamos į žemę"), tai dabar, jas dažnai darant iš plastiko - iškilo ekologinė problema. Išsivaizduokite ežere plaukiojančias Ganesho figūras...

Daigiaveidė Indija. Svečio pasakojimas

2011-08-20T03:15:00.000-07:00

Tai Vaidos įspūdžiai iš Indijos. Šiais metais ji keliauja su mumis ir išbandys trekingą Ladake. Lauksime jos naujų rašinių.

Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai.
Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti.

Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių.

Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina. Patiems teks ieškoti nakvynės purvinų Varanasio gatvelių labirintuose, būti nuolatinio stebėjimo objektu traukinio vagone; aiškintis su šventikais, už keliolika dolerių pasiruošusių „sutvarkyti“ jūsų karmą. Tokiu atveju pamatysite ir patirsite daugiau Indijos. Tiksliau, daugiau skurdžiosios Indijos. „Turtingosios“ Indijos gyvenimo neatskleis jokios kelionių agentūros. Čia jau gali praversti tik asmeninės pažintys, artimi ryšiai su šio rato atstovais.

Beje, šios dvi Indijos yra labai arti viena kitos. Moderniame Mumbajuje nuklydę nuo turistams siūlomų maršrutų galima rasti 19 a. primenančius kvartalus, ar Delyje vos nutolus nuo centro pakliūti į skurdų lūšnyną. Dar ryškesni kontrastai tarp didžiųjų modernių miestų ir kaimų, kur laikas, atrodo, sustojo prieš pora šimtmečių.

„Relax and enjoy“

Mes pasirinkome tarpinį keliavimo galimybių variantą. Nusprendę, ką tikrai norime pamatyti ir parengę išsamų kelionės planą, viešbučius, lėktuvų ir traukinių bilietus patikėjome užsakyti vietinei Indijos kelionių agentūrai, kurią rekomendavo jų kolegos lietuviai. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai Indiją pažįstantys draugai abejojo, ar galima šioje šalyje iš anksto mokėti už paslaugas. Ryžomės pasitikėti lietuviškosios kelionių agentūros rekomendacijomis ir dar prieš išvykstant iš Lietuvos sumokėti už visą kelionę. Indai atsiuntė išsamų kelionės planą ir ekskursijų aprašymą, viešbučių nuorodas internete ir net automobilių, kurie mus vežios nuotraukas, paimtas iš reklaminio jas gaminančios bendrovės tinklapio. Nepaisant viso šito, į kelionės krepšius įsidėjome nepamainomą kelionėse „Lonely Planet“ gidą, jei paaiškės, kad visi indų agentūros pažadai ir liko tik pažadais.

Visa laimė, mūsų įtarinėjimai buvo be pagrindo. Nepaisant skandinaviško punktualumo, „Finnair“ lėktuvas Delyje nusileido pustrečios valandos vėliau, bet Indijos agentūros atstovas kantriai rymojo oro uoste vidury nakties. Naujutėlė „Toyota“ naktinėmis Delio gatvėmis mus atgabeno į užsakytą viešbutį. Per visą kelionę visose stotyse ir oro uostose, nepaisant vietinio transporto vėlavimų, mūsų laukdavo agentūros atstovas ir vairuotojas, sutartu laiku prieš ekskursijas viešbutyje pasirodydavo gidas. Pirmą tokią pamoką gavome Delyje. Įsitikinę, kad ekskursija, vertinant pietiečių punktualumą tikrai neprasidės laiku, 10 val. ramiai pusryčiavome restorane, kai įpuolė sunerimęs padavėjas, skubindamas mus į ekskursiją – pasirodo, prie viešbučio sustojęs agentūros džipas sutrikdė visą Main Bazaar‘o eismą.

„Čia privatus verslas. Privačiame versle turi dirbti ir stengtis, kitaip tave tuoj atleis, “ - komentavo savo darbo ypatumus vienas iš vairuotojų.

Agentūros gidai ir atstovai tikrai stengėsi, kad klientas, kaip jie mėgo sakyti, jaustųsi „relax and enjoy“. Savaime suprantama, laimingas klientas turi nepagailėti arbatpinigių jo poilsiu besirūpinantiems asmenims. Nepaisant, kad už visas paslaugas jau buvome sumokėję, pirmasis mus sutikęs agentūros atstovas paaiškino, kiek arbatpinigių kam derėtų palikti. Lyg tarp kitko užsiminęs: „na, jei jums patiks jų paslaugos...“

Indiško aptarnavimo subtilybės

Arbatpinigių čia tikisi visi ir visur. Bet kuris viešbučio patarnautojas neišeis iškart pro duris nepatrypčiojęs kelias minutes laukdamas atlygio už paslaugas.

Beje, prieš kelionę teko daug girdėti apie Indijos viešbučių ypatumus. Mes dažniausiai apsistodavome trijų žvaigždučių viešbučiuose ir didelių netikėtumų tikrai nesulaukėme. Tik įsitikinome, kad to paties žvaigždėtumo viešbučiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, Jaipure toks į verslininkus orientuotas viešbutis savo įranga, personalo paslaugumu, pusryčių meniu drąsiai galėtų varžytis su europietiškomis keturiomis žvaigždutėmis. Tuo tarpu analogiško lygio viešbutyje pietinėje Indijoje tekdavo po kelis kartus vaikyti atsipūtusius patarnautojus, kol galų gale sulaukdavome švarios patalynės ar karšto omleto per pusryčius.

Dar vienas indiško aptarnavimo ypatumas, kurį sau gali leisti tik milijonais gyventojų pertekusi šalis – net ir menkiausią darbelį atlieka pulkas darbuotojų. Stebint, kaip konditerijos parduotuvėje šeši vyriškiai parduoda keturis ladu rutuliukus, kaip restorane vienas padavėjas pasodina prie stalo, kitas paduoda meniu, trečias atneša maistą ir t.t., supranti, kad ši šalis darbuotojų stygiaus toli gražu nejaučia. Dar labiau tai krisdavo į akis šilko, kilimų, juvelyrinių dirbinių parduotuvėse.

Kelionės pradžioje vos ne kasdien po žavėjimosi Indijos architektūros perlais į realybę vėl sugrąžindavo apsipirkimo ceremonija. Kiekviename mieste po ekskursijų gidas jausdavo pareigą užvežti į kelias parduotuves, tiksliau reikėtų sakyti parduotuves – įmones. Iš pradžių paslaugūs meistrai pademonstruodavo, kaip rankomis marginami spalvingi sariai, apdorojamai pusbrangiai akmenys, audžiami kilimai. Iš šalies toks įgudusių rankų darbas atrodo tikrai nesudėtingas. Kad turistui nekiltų panašių minčių, jam taip pat pasiūloma išmėginti sarių margintojo ar kilimų audėjo darbą. Šiaip ne tais suraizgius kelis kilimo mazgelius, pasidaro aišku, kad tokiu tempu kilimą būtų galiam baigti ne anksčiau kaip po dviejų trijų dešimtmečių...

O po to ateidavo eilė prekių demonstracijai. Paslaugūs pardavėjai įgudusiais judesiais kloja po kojomis vienas už kitą gražesnius kašmyro vilnos ir šilko kilimus. Kai dar pagalvoji, kiek mazgelių suraišiota jį audžiant, kaina – 2 – 10 tūkst. dolerių jau ir neatrodo labai didelė.

Po kilimų ateina eilė margaspalviams sariams, skaroms, papuošalams. Skirk tik akimirką dėmesio kuriam nors sariui ar papuošalui, ir paslaugūs pardavėjai tuoj juo padabins, o visa parduotuvė vieningai nualps nuo tavo, pasipuošusios jų gaminiu, grožio.

Iš tiesų galima tik žavėtis indų prekybininkųkontraargumentų: „jums labai tinka ši spalva“, „tai pirkite ne šilko, o kašmyro vilnos kilimą“ ir t.t. ir pan.

Į pabaigą jau pradėjome aiškinti, kad „šis saris – ne mano dydžio“. Toks nelogiškas argumentas bent trumpam išmušdavo iš vėžių entuziastinguosius pardavėjus.

Auksinio trikampio ypatumai

Tradiciškai kelionių agentūros turistams siūlo aplankyti vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu. Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos tradicinius objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas. Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.

Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.

Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis.

Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.

Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys- tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui visuomenės apklausos liudija, kad jis vienas iš realiausių kandidatų į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.

Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač - Varanasyje.

Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.

Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų.

Goa paplūdimių trauka

Prisiskaitę kitų keliautojų patarimų, kad po intensyvių atostogų Indijoje dažnam prireikia pailsėti, nusprendėme nedaryti tokios klaidos ir pailsėti prie jūros. Jaipure lijo ir buvo gana vėsu, o po pusantros valandos skrydžio Goa pasitiko trisdešimties laipsnių karščiu. Pirmas įspūdis – atsidūrėme visai kitoje šalyje: daug šiltesnis oras, palmių giraitės, pilnos gatvės poilsiautojų.

Prieš gerą dešimtmetį Indijos paplūdimiai buvo kur kas tuštesni, mėgiami tik hipių ir kitų panašaus plauko keliautojų, nereiklių komfortui. Dabar kai kurie jų sparčiai populiarėja ir tarp europiečių, ir tarp Rusijos piliečių, ir tarp pačių indų. Europos ir Rusijos kelionių agentūros jau organizuoja tiesiai į Goa čarterinius reisus ir, atrodo, klientų nestokoja. Tai suprantama: tuo metu, kai Europoje šalta žiema, Indijos pietuose oras vasariškai šiltas, gamta – puiki, paplūdimiai – smėlėti, kainos – žemos. Juo labiau, kad paplūdimiai ir viešbučiai - pagal kiekvieno skonį. Čia galima rasti ir prabangių nuošalių viešbučių ar net visą penkių žvaigždučių kompleksą, paslaugų kokybe tikrai nenusileidžiantį analogiškiems Ispanijos ar Turkijos viešbučiams, ir vidutinio lygio poilsiaviečių, ir visai pigių palaikių trobelių.

Paplūdimį gali rinktis kokį tik širdis geidžia: triukšmingą, primenantį Palangą, ar visai nuošalų. Mes vėlgi renkamės vidutinį variantą: tįsoti spūstyje nemalonu, bet labai nutolti nuo padavėjo, atnešančio natūralių sulčių ar maisto, irgi labai nesinori. Įsitaisome nuošalesnėje Colvos paplūdimio dalyje, nuo kaitrios saulės slepiamės palmių paunksnėje. Prieš akis atsveriantis vaizdas papuoštų bet kurios kelionių agentūros bukletą: baltas paplūdimio smėlis, į krantą dūžtančios bangos, palmės. Idilę laiks nuo laiko sutrikdo tik tarsi iš po žemių išnirusi moteriškė, barškinanti pigiais karoliais ar siūlanti abejotinos kokybės skaras. Stebina prekijų atkaklumas kėblinti tokį atstumą tuščiu paplūdimiu, kol galų aptinka „grobį“.

Kai atsibosta tingus poilsis, nusprendžiame pakeliauti po Goa. Viena iš populiariausių turistų transporto priemonių – motoroleriai, kuriuos nuomoja ant kiekvieno kampo. Galima keliauti ir su ekskursijomis. Išmėginome ir tokį variantą, beje, labai populiarių tarp pačių indų. Entuziastingas gidas, tik surinkęs visu ekskursantus, tuoj puolė raginti visus dainuoti. Mūsų nuostabai, bendrakeleiviai džiugiai į tai sureagavo, ir be jokių atsikalbinėjimų vienas po kito traukė indiškas dainas. Pasijutome kaip mokyklos laikais.... Bet, šiaip ar taip, apturėjome dvigubą malonumą: ir pamatėme įspūdingiausias pietinės Goa bažnyčias, šventyklas, portugalų statytas vilas; ir turėjome progos iki soties prisiklausyti indiškų dainų. Reikia pasakyti, kad indai tikrai dainingi. Ir dainuoja jie ne tik scenoje, ekskursijos autobuse, bet, pasitaiko, ir tvarkydami viešbučio kambarius.

Beje, kai kurie atvykėliai čia pasilieka kur kas ilgesniam laikui nei planavo – Indija iš tiesų turi savotiško žavesio, užburiančio didmiesčio gyventojus. Ir ne tik žalią jaunimėlį.

„Atvažiavau vieną, kitą kartą. Patiko. Nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui. Dabar turiu viešbutį nuošalioje vietoje, gyvenu kaip rojuje – drabužių praktiškai nereikia, pusryčiams tarnas nuskina tiesiai nuo palmės papają. Pragyvenimui užsidirbu su kaupu, dirbti nepersidirbu“, - vardijo indiško gyvenimo privalumus Sankt Peterburgą į Goa iškeitęs Andriejus.

Tokio nenoro palikti Indiją priežastis nesunku suprasti. Po didmiesčių tempo ramūs Goa paplūdimiai – ideali atokvėpio vieta, jei tik nekelsite aukštų reikalavimų paslaugų kokybei.

Čia niekas niekur neskuba, dėl nieko nesinervina, gyvenimas sruvena tingiu atostogų ritmu. Dabar pavargusi po darbų vis dažniau prisimenu nepakartojamus ir su niekuo nepalyginamus Goa saulėlydžius.

Stebime saulėlydį iš Palolemo paplūdimio kavinės. Susirinkę į valtį tinklus į jūrą išplaukia žvejai, nekreipdami dėmesio į juos fotografuojančius atvykėlius. Dėmesio į saulėlydžiu besimėgaujančius turistus nekreipia ir ramūs vietiniai šunys, pakrantėje slankiojančios karvės. Visi tingiai ramūs, vaizdas primena sulėtintą kino juostą. Atnešęs mums sriubą padavėjas išskuba lauk, ir kol gaminamas daržovių troškinys, dar spėja pažaisti kamuoliu. Nusileidus saulei paplūdimį pamažu gaubia sutemos. Surinkęs paplūdimio gultus restoranėlio savininkas tiesiai ant smėlio išneša krėslus, stalus, uždega žibintus.
Baigėsi dar viena diena.

Patarimai, susiruošusiems į kelionę
• Įvertinkite, kad Indija – labi didelė šalis, tad visų garsių ir lankytinų objektų net ir per mėnesio atostogas tikrai nespėsite pamatyti.
• Apsispręskite, ką tikrai norite pamatyti ir suplanuokite maršrutą, įvertindami, kad kelionės iš miesto į miestą traukiniu gali trukti ir parą.
• Planuodami laiką nepersistenkite – Indijoje traukiniai labai dažnai vėluoja – dvi, tris keturias valandas – įvertinkite tai.
• Pasidomėkite, kokiu laiku geriausiai važiuoti į pasirinktą šalies dalį – klimatas skirtingose regionuose skiriasi.
• Keliaudami netikėkite rikšomis ir taksi vairuotojais, pasišovusiais pasiūlyti jums geresnį viešbutį, nes jūsų pasirinktas yra labai blogas, perpildytas ar tiesiog sudegė – jų siūlomų viešbučių vienintelis privalumas – siūlytojas gaus komisinių.
• Visur ir dėl visko derėkitės.
• Saugokite savo daiktus, ypač pinigus, pasus.

Paplūdimiai kiekvieno skoniui

Goa privalumas – pakrantės ruože galima rasti labai skirtingų paplūdimių. Tik prieš važiuojant reikia gerai išsiaiškinti, į kokį paplūdimį pakliūsite, kad nereiktų labai nusivilti. Jei traukia triukšmingi paplūdimiai, vakarėliai, geriau rinktis Šiaurinės Goa paplūdimius, Pietinėje dalyje – ramiau.
• Arambol – šiauriausias Goa paplūdimys. Uolėtas, nuošalus, bet jame sparčiai daugėja barų, vakarėlių scenų. Populiarus tarp kupriniuotų keliautojų.
• Vagator – nedidelis, uolėtas šiaurinė dalys paplūdimys. Naktinių vakarėlių centras, prieš pora metų buvo labai populiarus tarp Europos ir Izraelio reiverių.
• Anjuna – gerokai erdvesni nei Vagator, taip pat garsėja vakarėliais, daug vietų kur apsistoti. Vyksta labai populiari ketvirtadieninė mugė. Jį labai mėgo ir tebemėgsta hipiai ir jiems prijaučiantys.
• Įpratusieji prie Palangos stiliaus paplūdimio šurmulio ir žmonių gausybės, tikrai nenusivils atvykę į Calangute – minios žmonių, vandens dviračių ir skraidyklių pramogos.
• Colva – Pietinė Goa, labai ilgas smėlio paplūdimys. Panašus į Calangute, bet kur kas ramesnis, galima rasti ir visai nuošalių vietų.
• Kupriniuoti keliautojai renkasi Palolemą – romantiškiausiu laikomą Goa paplūdimį. Pakrantėje suręstose trobelėse ar kiek tvirtesniuose bungalo su patogumais (šaltu dušu ir tualetu) apsistoti galima už kelis dolerius. Komforto nevertinančius keliautojus čia vilioja ne tik žemos kainos, bet ir ypatinga šio paplūdimio atmosfera. Pastaraisiais metais šis paplūdimys sparčiai populiarėja, darosi vis triukšmingesnis.

Vaidos Samuolytės įspūdžiai iš Indijos. Spausdinta "Verslo klasėje", 2008 m.

Ar įmanoma Indijoje pamatyti Mauglio priešą Šerchaną?

2011-08-05T02:27:00.000-07:00

Tigras yra nacionalinis Indijos gyvūnas - Panthera tigris. Tigriuką jo motina nešioja įsčiose 16 savaičių, jis gimsta vos 1 kg svorio, aklas ir bejėgis. Po 8 savaičių nuolatinės motinos globos, tigriukai pradeda savo mokslus, savarankiškais paprastai tampa nuo 18 mėnesių amžiaus, bet dar metus paprastai lieka su motina. Paprastai tigrė susilaukia 3-4 mažylių. Suaugęs tigras sveria apie 230, o tigrė - apie 140 kg. Tigrai paprastai turi ne mažiau 100 juostų. Jų teritorija siekia nuo 20 kv. km (patelių) iki 60 - 100 kv. km (patinų).

Nėra vieningos nuomonės, kiek yra likę tigrų Indijoje - juos ne taip paprasta suskaičiuoti. Aišku viena, kad nuo 1972 metų, kada prasidėjo jų saugojimo programa jų kiekis sumažėjo nuo 1800 iki 1400. Tigrų priešai tai ne tik brakonieriai, bet ir politikai, kuriems svarbiau yra naujos žemės prekybos centrams ir kasykloms. Indijoje tigrų apsaugojimo veikla vadinama "Projektu tigras", o nacionaliniai parkai, kuriuose jie gyvena - Tigrų parkais.

Tigrai čia veisiasi 37 nacionaliniuose parkuose, tačiau iš esmės didesnė tikimybė pamatyti yra viename iš trijų: Corbett (Himalajų papėdėje, šiaurinėje Uttar Pradesh valstijos dalyje), Kanha (Madhya Pradesh valstijoje) ir Ranthambhore (Radžastane).

Rathambore nacionalinį parką galite aplankyti šių kelionių į Indiją metu: Indijos mozaika (kaina nuo 2260 Lt) ir Indijos simboliai (kaina nuo 3445 Lt). Tigrus pamato kas trečia ar ketvirta grupė, tačiau pabūti gamtoje, atsikvėpti nuo minios žmonių, atrasti viduryje džiunglių esančią apgriuvusią šventyklą (visai kaip Maugliui :)) yra smagu net ir be tigrų. O gal pasiseks?

Patarimai moterims ruošiantis į Indiją

2011-08-04T03:58:00.000-07:00

Ar saugu moterims Indijoje?

Prieš važiuojant pirmą kartą teko prisiklausyti (o ir pilnas internetas tokių patarimų...) gąsdinimų: moterims vienoms geriau nevaikščioti, net ir dieną...

Taip Indijoje seksualinis priekabiavimas didėja (ne tik prie turisčių, bet ir prie vietinių moterų), tačiau tikrai užtenka vengti vienoms eiti tamsiu paros metu, nesigūsti į pilną žmonių autobusą ar metro ir laikytis kitų elementaraus saugumo reikalavimų:

-nevaiškčiokite tamsoje atokiame paplūdimyje,

-stenkitės į naują vietą atvykti nesutemus, kad netektų ieškoti viešbučio tamsoje,

-naudokite iš anksto apmokėtomis (pre-paid) rikšomis ir taksi oro uostuose ir stotyse,

-nelipkite į seną rikšą vidurį nakties,

-jei kažkas liečia jus, trenkite ir sukelkite triukšmą - viešas pažeminimas tikrai veikia,

-naudokitės moterų laukimo salėmis stotyse, moterų vagonais traukiniuose, moterų vietomis autobuse.

Tačiau būkite pasiruošusios įvairiems švilptelėjimams, juokeliams, žvilgniams, o kartais ir "netyčiniams" prisilietimams. Indai tai vadina "Ievos erzinimu" (Eve-teasing). Jokių trumpų šortų ar sijonų, iškirpčių ar petnešėlių - jausitės tikrai jaukiau apsirengusios kukliai.

Teko girdėti, kad palaidi moters plaukai Indijoje laikomi "laisvės" simboliu. Tad gal verta juos susirišti, jei išklystate iš dažniau turistų lankomų vietų.

Ir dar - kai jus kvies simpatiški vaikinai bendrai fotografijai, o gal net ir juokais besifotografuojant jus apkabins - galite būti tikros, kad rodant nuotrauką jus pristatys kaip labai gerą draugę ar net mylimąją. Jei nenorite tokio šleifo - tiesiog atsisakykite :)

Moteriški džiaugsmai

Indijoje moterys tikrai gali pasilepinti. Visų pirma - tai tikras pirkinių rojus. Patinka šilkas? Mėgstate ryškias spalvas? Norisi atsinaujinti aksesuarus? Važiuodamos į Indiją neprisikraukite lagamino / kuprinės - vis tiek prisipirksite suknelių, skarelių, alibaba kelnių, papuošalų ir net kremų. Gerai pagalvokite ar jus reikia indiško sario - dėvėti jį gana sunku, ypač mums - nuo vaikystės nepratusioms. Geresnis pasirinkimas būtų shalwar kameez - laisvos kelnės (perkant shalwar atrodo, kad per ilgos, bet jos turi ties kulkšnimis "garankščiuotis") ir ilga palaidinė/tunika (kameez), dar kitaip vadinama vadinama punjabi arba kurta. Ši apranga buvo atnešta musulmonų ir yra paplitusi ne tik šiaurės Indijoje, bet ir Afganistane ir Pakistane. Indės moterys dėvi ir skaras/šalius dengiančia jų plaukus.

Pasimėgauti ajurvediniais masažais - tiesiog privaloma. Jei tikitės neišleisti didelių pinigų, būkite nusiteikusios labai paprastoms masažo namų salygoms. Nežinau, kaip jūs - bet aš masažuojama užsimerkiu, tad tikrai geram masažui netrukdo ir skudi aplinka.

Moterys kalba

Nenustebkite sulaukusios didelio susidomėjimo iš indžių. Jos nesidrovi pasisakyti, ką mano apie jūsų aprangą ar papuošalus (o dažniausiai apie jų trūkumą), patarti prasidurti nosį, pakeisti auskarus ar papuošti plaukus gėlėmis. Apskritai indai gana atvirai dalinasi savo šeimos istorijomis ir laukia to paties iš jūsų.

Galiu patvirtinti - žymiai daugiau moterų, nei vyrų keliauja į Indiją. Labai nemažai į mane kreipiasi tokių, kurios nori vykti, bet neturi su kuo. Kad kelionė būtų pigesnė, verta turėti bent jau vieną kambariokę ir su ja dalintis nakvynės išlaidas ir kelionės džiaugsmus bei nerimus. Tad rašykite gabriele@getsholidays.com arba skambinkite 8-686-08919 supažindinsiu :)

Beždžioniškas gyvenimas

2011-07-27T06:44:00.000-07:00

Būti karve Indijoje - labai gerai. Bet ir beždžione - neprastai. Ypač jei esate reinkarnavęsi į langūrą :)

Būtent šios rūšies beždžionė yra vienas iš gausybės indų dievų - Hanuman. Sanskritas pasakoja, kad Hanumanas padėjo išgelbėti demono pagrobtąją dievo Ramos žmoną Sitą. Juodas snukis (veidas?) simbolizuoja jo didvyriškai patirtus nudegimus.

Indijoje langūrai ne tik garbinami, bet ir naudojami kaip "apsauginiai". Per 2010 metų Bendrijos žaidynes 38 langūrai buvo išdresiruoti nubaidyti rhesus beždžiones ir kitus laukinius gyvūnus iš viešų vietų, kur jie dažnai prikrečia nemalonių eibių.

Džodpuro mieste, prie didžiosios Indijos dykumos Thar, gyvena virš 2000 langūrų, su kuriais vietiniai gyventojai dalinasi maistu. Deja, augant langūrų populiacijai žmonių pakantumas gali ir sumažėti, nes jų reidai į sodus nusiraškyti vaisių darosi per dažni.

Aplankyti Džodpurą galite šioje kelionėje Indijos maharadžų keliais.

Informacija iš National Geographic ir kitų interneto šaltinių

Musonai Indijoje

2011-07-24T06:22:00.000-07:00

Pavasarį karštėjant orams paprastai birželio 1 dieną prasidedantis musonų sezonas gali pasirodyti visai gaivus. Deja, musonai reiškia ir daug mirčių, sunaikintą derlių, o keliautojams - atšaukiamus skrydžius, vėluojančius traukinius, nedžiūstančius skalbinius, moskitų pulkus, dingstančią elektrą ir vaikščiojimą iki kelių vandenyje...

Skamba nekaip? Vis dėlto, keliauti įmanoma. Ypač, jei norite pamatyti Ladaką ir praeiti Himalajų takais. Be abejo, pasitaiko liūčių ir potvynių, tačiau vasara yra geriausias metas vykti į šį regioną. Visai neblogai gali būti ir Indijos pietuose - čia paprastai smarkiai palyja po pietų, kartais naktį ar ankstyvą rytą, o kitu metu vienintelis nepatogumas yra sulaukti kol vanduo iš gatvių subėgs į nutekamuosius vamzdžius, kurie sunkiai susitvarko su didele doze vandens.

Musonų, t.y. ir ne sezono metas yra puikus pasirinkimas taupiems - viešbučių kainos smarkiai krenta. Labai patrauklu vykti pavyzdžiui į geresnius ajurvedinius spa, ypač, jei jūsų tikslas yra tikrai "pasitvarkyti" sveikatą.

Jei norite išvengti minių turistų ir nors kiek įdegti - važiuokite į Goa. Apsiginkluokite knygomis, o rytais paplūdimius dalinkitės tik su keliomis karvėmis ir keliais atsipalaidavusiais keliautojais.

Venkite Kalkutos ir Vakarų Bengalijos - čia lietūs gali tikrai jums sugadinti atostogas.

Tadž Mahalas. Faktai.

2011-07-10T09:18:00.000-07:00

Tai - vienas iš Indijos simbolių. Mauzoliejus, imperatoriaus Shah Jahan (tariasi Ša Džaha) pastatytas mirus jo mylimai antrajai žmonai Mumtaz Mahal. Vieta apipinta legendomis, tačiau kai kurių keliautojų specialiai nelankoma nes per daug populiari (kasmet praktiškai visa Lietuva - 3 milijonai apsilanko čia). Ir be reikalo - ją tikrai reikia pamatyti. Ir ne todėl, kad tai vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų. Ir ne tik dėl pastato tobulų formų - man didžiausią įspūdį paliko jo vidus, darbų sudėtingumas ir brangumas, bei (kaip ir priklauso legendoms) - įvairių mistinių istorijų gausa. Bet pradžioje apie faktus.

Tadž Mahalą 22 metus statė 20 000 amatininkų, jis buvo baigtas 1653 metais. Meistrai buvo ne tik iš Indijos, bet kviečiami iš Centrinės Azijos, daugiausiai iš tuometinės Persijos. Manoma, kad statybininkų tarpe buvo nemažai moterų. O darbas buvo pragariškas... Bet ir dabar Indijoje dažnai pamatysite moteris ant galvos nešiojančias sunkiai suvokiamus svorius ar tiesiančias kelius...

Tadž Mahalo spalva keičiasi priklausomai nuo dienos ar metų laiko t.y. nuo apšvietimo. Mėnesienoje atrodo, kad Tadž Mahalas ima šviesti. Pamatyti jį per pilnatį yra ypatinga patirtis - deja turistinio sezono metu (nuo lapkričio iki kovo) tai gana retai pasitaiko, mat žiemą Agrą dengia rūkas. Tad teks atvykti vėliau, jau įsismarkavus karščiui.

Tadž Mahalo pagrindas - giliai įkastos arkos, galinčios stabilizuoti ir slankius Jamunos upės krantus. Puikios proporcijos ir ideali simetrija - pradedant mauzoliejų įrėminančiais minaretais, įspūdingais fasadais ir baigiant smulkiais gėlių motyvais. Sunku suvokti meistrų atsakomybę, kai net mažiausia klaidelė galėdavo suardyti simetriją ir didžiausi marmuro luitai turėdavo būti "išmetami". Manoma, kad Tadž Mahalas pastatytas be jokių projekto pakeitimų - ar galite įsivaizduoti, kad kas nors šiuolaikiniame pasaulyje galėtų suvaldyti tokį projektą?

Sudėtingas tiems laikams buvo ir mauzoliejaus kupolas - sudarytas iš vidinio ir išorinio. Jo aukštis - kaip 10 aukštų namo, sveria - 30 000 tonų ir jis neparemtas jokiomis kolonomis... Manoma, kad kupolai buvo padengti auksu ir brangiais akmenimis. Keturi minaretai pastatyti šiek tiek pasvirę į išorę, kad jeigu griūtų - nekliudytų pačio mauzoliejaus.

Mauzoliejaus vidus primena prabangią papuošalų dėžutę. Iš marmuro iškaltos ažūrinės sienelės, ypatingos inkrustacijos, į kurias pašvietus žibintuvėliu akmenys lyg ir šviečia iš vidaus. Inkrustacijos sukurtos iš 43 rūšių pusbrangių akmenų įleistų į marmurą. Islame gėlės simbolizuoja rojų. Ir jos čia visur - tulpės, irisai ir rožės.

Matomi sarkofagai - tušti, kūnai guli apačioje, paslėpti nuo smalsuolių akių. Imperatoriaus sarkofagas greta jo mylimosios yra vienintelis nesimetriškas dalykas mauzoliejuje. Bet apie šią meilės istoriją ir kitas Tadž Mahalo legendas - kitame įraše.

Kodėl Indijoje tiek daug šiukšlių?

2011-07-04T04:31:00.000-07:00

Šis klausimas tikriausiai jaudina daugelį iš atvykstančių ir besimėgaujančių Indijos kultūra. Labai įdomią versiją girdėjau per laidą berods National Geographic kanale.

Anksčiau indai valgydavo iš vienkartinių indų (koks kalambūras gavosi :))

Iš štai tokių palmių lapų lėkščių.

Gėrė iš štai tokių molinių puodelių.

Drąsiai šias šiukšles metė ant žemės – lėkštes skaniai suėsdavo karvės, o trumpai degto molio puodeliai po smarkesnio lietaus ištirpdavo. Gamtines medžiagas pakeitė plastikas, bet įpročiai išliko tie patys.

Labai gerai pamenu kaip važiuodamos traukiniu bandėme savo kaimynus paskatinti nemesti šiukšlių pro langą – pakabinome maišelį, į jį demonstratyviai rinkome saldainių popierėlius, džiaugsmingai sutikome jų iniciatyvą. Bet vos nusukus žvilgsnį – šiukšlės ir vėl keliavo pro grotuotus langus.

PATARIMAS: pabandykite indiškąją arbatą chai iš šių molinių puodelių – tai tikrasis skonis! Šiek tiek kartus, žemės „tekstūros“, ir be galo saldus – tai nuotykių skonis!

Na, o jei norite pasigaminti – štai nedidelė pamokėlė keramikams.

PS. Beje, o ekologiškus vienkartinius indus iš palmių lapų galite įsigyti ir Lietuvoje :)

Indijai – neįmanoma pasiruošti

2011-07-01T01:53:00.000-07:00

Dažnai vykstant į Indiją yra bijoma išvysti nešvarą ir skurdą, gauti „kultūrinį šoką“. Indija patikrins jūsų tolerancijos laipsnį, skatins filosofines mintis, tai šalis kurioje tikrai „paaugsite“, jei tik nepulsite baisėtis kitokiu gyvenimo būdu ar bandyti pamokyti. Indijos architektūra suvirpina širdį, chaosas – suerzina, arbata – pasaldina, o šypsenos – paglosto.

Tikriausiai nereiktų čia banaliai kartoti, kad kiekvienos šalies didžiausias turtas yra jos žmonės – juk ne vien architektūros paminklus norime pamatyti. Indai labai religingi, turi daugiau dievų, nei lietuvių yra tėvynėje ir meldžiasi jų statulėlėms gatvėse, namuose ar šventyklose. Indai gyvena vargingai - tačiau nuostabiausia, kad gyvendami visiškame šiukšlyne, jie sugeba išlikti švarūs: žibančiais dantimis, baltais arba ryškiais rūbais, visuomet tiesūs ir energingi. Jie noriai pasakoja savo šalies, religijos istoriją. Labai mėgsta pagražinti situaciją, tad asmeninės istorijos dažnai tampa panašios į Bolivudo filmo scenarijų – mylimoji būtinai iš kitos religinės bendruomenės, gidas jau tuoj tuoj atidarys savo kelionių agentūrą, o lėktuvo stiuardas virsta pilotu.

Puikiai vairuoja ir chaoso pilnose gatvėse beveik nedaro avarijų. Beje, norint būti geru vairuotoju Indijoje tereikia trijų paprastų dalykų: gerų stabdžių, gero garsinio signalo ir geros sėkmės (Good brakes, good horn, good luck).